Apkabinsiu
Savo rankomis Žemę švelniai
Apkabinsiu ir skruostą priglausiu
Prie jos pievų žalių ir miškų,
Ežerų mėlynųjų švariausių.
Tarsi lašas rasos akyse
Mano meilė jai tyliai spindi,
Žodžiai skambantys ryto dvasia
Man kiekvieną žingsnį sušildo.
Ji – didinga, dosni, gera
Ir kantri, paprasta, išmintinga.
Mūsų Žemė – mums kaip mama.
Tik kodėl mes tokie neprotingi:
Netausojam dienų bėgime
Nei žmonių artimų nei gimtinės,
Nei brangių atminimų, vardų,
Nei gamtos, nei mamos, nei Tėvynės.
Tik praradę atmerkiam akis
Ir širdis jausmams atrakinam –
Sugrąžint trokštam ir pasivyt,
Niekada nepamiršt mėginam.
Bet ...nutolsta, praeina ‒ negrįš
Nei veidai nei mirksniai gražiausi.
Mano Žemė – tokia trapi –
Apkabinsiu ir skruostą priglausiu.
2020 kovo 20
Žemės diena
Paukštelis
Ant apšerkšnijusios
Medžio šakos
Žvalgosi į baltą tolį ‒
Toks vienišas...
Bet žadantis
Trapią
Pavasario
Viltį.
2020 vasario 11
Koks pasaulis trapus –
Toks nekaltas ir tyras,
Toks apkritęs šerkšnu
Nuo dangaus lyg šaknų.
Koks pasaulis trapus...
Tas – vienintelis tikras –
Be žmonių, be namų –
Tarp miškų.
2020 sausio 25
Būna žiema vieniša,
Būna neramu.
Sniegas, baltas sniegas tik ‒
Taip aplink tylu.
Toj erdvioj platybėje
Spengia ausyse.
Nei paukštelis cypteli,
Nei žmogaus dvasia.
Tarsi būtum vakuume
Ir išlįst baisu.
Nuo tylos apkvaitęs net,
Bet širdy ‒ šviesu.
Būna žiema vieniša.
Būna neramu.
Baigias metų pėdos jau ‒
Slenkstis tuoj Naujų.
2019 gruodžio 30
Kalėdų pažadai
Žiema. Iš lėto sninga ‒ taip tyliai ir gražiai.
Viltim kely nušvinta Kalėdų pažadai:
Kad verta patikėti šviesia lemties žvaigžde,
Kad laukia vien tik gera kasdieniam bėgime,
Kad mūsų sieloj skleisis tik meilė ir dora,
Kad niekada nebūsim veidmainių pragare,
Kad mums kasryt-kasvakar šypsosis mylimi,
Kad dar pavyks išsaugot gerumą širdimi.
Kalėdų stebuklingų dosnumo paslaptis
Visiems dalina Meilę, Tikėjimą, Viltis,
Ramybę, taiką, laimę ir artimus brangius...
Tikėkim ‒ kas žadėta su Juo ateis pas mus.
2019 gruodžio 24
Tarsi snaigės delne tirpsta skriejantys metai.
Kaip sparnuoti žirgai jie nutolo ‒ negrįš.
Kas galėtų akimirkai juos suturėti?
Kas galėtų trumpam paprašyt pasilikt?
Negaliu to prašyt, negaliu to tikėtis...
Niekada nesustoja nei mirksniui kely
Ištartieji vardai ir veidai artimiausi ‒
Tik tolyn ir tolyn… Vis tolyn ir tolyn.
Gal graudintis nereikia ‒ juk beprasmiška laukti,
Kad sugrįš kas nuskriejo su vėjais dienų.
Kas praėjo ‒ praėjo. Kas pradingo ‒ pradingo.
Nors tą žirgą eikliausią pavyt dar galiu?
Nežinia ir tyla… Amžinybės verpetuos
Pažadėtų stebuklų surinksiu svajas.
Širdyje, akyse taip trapiai ir nedrąsiai
Gal išsaugosiu vieną akimirką šią?...
2019 lapkričio 25
Ramus lietus
Rudeninio lietaus šlamesys
Taip ramiai šiugžda lapais žaliais...
Tik pradžia rudenėlio. Tikiu,
Kad negreitai dar šalnos ateis.
Dar tikiuosi saulėtų dienų
Ir nepilko, vaiskaus dangaus,
Geraširdžių žmonių šypsenų ‒
Nuoširdžių, kurie neapgaus.
Bet... ‒ ruduo. Na ir kas, kad ‒ pradžia.
Vasarėlė jau nebesugrįš.
Jos šviesus ir dosnus svaigulys
Jau nutolo-nutilo-išblykš...
Liko šnarantis neįkirus,
Rudenėlio pirmųjų kvapų,
Nupraustų medžių lapų žalių ‒
Toks dar jaunas, ramus lietus.
2019 spalio 4
Vienintelei
Kai po lietaus
Rugpjūčio pabaigoj
Garuoja Žemė -
Derlių subrandinus,
Einu apsvaigus
Toj šiltoj migloj
Sava širdim
Ją švelniai apkabinus.
Tokia gera, graži,
Dosni - šventa.
Vienintelė ji -
Žmogui pažadėta.
Branginkim, puoškim,
Saugokime ją,
Apginkime
Ir visada mylėkim!
2019 rugpjūčio 31
Būna gera
Būna gera
Kai saulės džiugus spindulys
Švelniai švelniai
Akis tau paglosto
Būna gera
Lietaus kai tylus šlamesys
Teka srūva
Įkaitusiais skruostais
Būna gera
Kai kvepia namai obuoliais
Kada juoktis,
Dainuoti nori
Būna gera
Jausmai kai gyvi amžinai...
Kai tiki, kai kuri,
Kai svajoji
Būna gera
2019 rugpjūčio 23
Eime
Begaliniuos Visatos verpetuose
Neaprėpiamo žvilgsnio kampe
Nuolat blaškomas likimo ratuose
Pradingsti kaip miražas rūke
Pasiklydęs erdvės begalybėje
Tarsi krislas Kūrėjo aky
Protestuoji prieš tą neteisybę –
Vis grūmoji, šauki, verki
Ir chaotiškam žingsnių šnarėjime
Kasdienybės rūsčiam bėgime
Tolsti laiko mirksnių tiksėjime
Niekada nepakvietęs „Eime“
2019 liepos 21
Nusišypsoti Žemei
Tokia graži prie Baltijos krantų
Šalis gimta likimo pažadėta.
Čia supas šakos plačios ąžuolų
Ir spindi naktį ežerai žvaigždėti.
Apjuosia slėnius žydinčių gėlių
Srauniųjų upių juostos žalio mėlio.
Čia skamba trelės paukščių nuostabių.
Po šniokščiančio lietaus vėl laumės juosta žėri.
Taip norisi apglėbti pievas ir miškus,
Priglausti prie krūtinės jūros vėją
Ir saulei nusilenkus brist taku,
Paglostyti švelniai sulytą boružėlę...
Per žolę basomis lengvai nuskrist tolyn -
Pasveikint nuoširdžiai visus, kuriuos sutiksi.
Nusišypsoti Žemei. Ji – tokia puiki!
Vienintelė, šviesi. Be jos – ir tu ...neliksi.
Nėra nebus kitos – dosnios ir nuolankios.
Ji Motina tikra – beribė ir gera.
2019 birželio 20
Pamoka
Tokia mažytė zylutė – cypsi, bėgioja ir nežino kur dėtis. Dar nemoka gerai skristi, matyt, pati pradžia mokslų ir nepasisekė – nupuolė ant šaligatvio. Pagavau ir mąstau kaip ją pakelt iki liepos šakų, kur būtų saugi.
Čia moteris priėjo, sako: užlipkit ant suoliuko atramos, prilaikysiu. Bandau zylutę kelt į medį, kuriame dar viena tokia pat mažylė bėgioja, bet... manoji purpteli ir vėl – ant šaligatvio.
Dabar jau ją pagavo padėjusi man moteris ir staigiu judesiu drąsiai švysteli zylutę į viršų – toji ir įsikibo į šaką. Apsidžiaugėm išgelbėję...
Ir pagalvojau – taip norėjau zylutę apsaugodama, pati ją ant šakos saugiai užkelt, o juk paukštelis sparnelius turi ir jau, pasirodo, paskrenda, reikia tik padėti.
Išties, jei iš rankų nepaleisi – ir neskris...
2019 gegužės 31
Velykų šventą rytą
Berželis svyruonėlis pasipuošė žaliai.
Žydėti Žemę kelia saulutės spinduliai.
Pavasaris atūžia su paukščiais ir žiedais...
Velykų šventą ryta mums skambina varpai.
Žibuoklės ir margučiai jau džiugina akis
Ir pasakų bobutė pravėrė štai duris.
Vaikams – tiek laimės mirksnių ir skambančių dainų!
Velykų šventą rytą – daug kviečiančių kelių...
Prisikėlimo dieną nušvis palaima mums,
Nes stebuklinga šventė – tik kartą per metus.
Pražydo visos gėlės, sušildė saulė mus.
Velykų šventą rytą taip gera gera bus!
2019 balandžio 21
Tuk-tuk – tyliai tyliai, švelniai švelniai į širdį beldžias... Toks tolimas, paslaptingas, bet įsakmus balsas – tuk-tuk, atsiliepk, atidaryk sužvarbusios sielos kertelę. Pasiguosk, išrėk susikaupusią neviltį. Atsimerk plačiai iš lėto pulsuojančiai šviesai. Įkvėpk visais plaučiais siaučiantį pavasario vėją. Ištiesk pečius, nuo skausmo ir liūdesio besikuprinančius. Nusišypsok saulei ir dangui ir gėlei. Neverk
2019 balandžio 14
Verbų sekmadienis
Baigėsi žiema
Atrodo, baigėsi žiema.
Pavasaris už durų laukia.
Ir nusiminus šypsena
Lėtai pasikeičia į švelnią.
Ateina pasaka žalia.
Ji žada širdį išvaduoti,
O tuos išbalusius vargus
Su ašara lietaus išduoti.
Klebena vėtrungę šiaurys,
Bet toks jau laikinas ir silpnas.
Sudilo laikas jo – pranyks.
Atūš pavasaris ir viltys...
2019 balandžio 2
Malda Žemei
Tu nuolanki labai, labai kantri –
Kenti, globoji ir nesi rūsti.
Tu neapsakomai graži ir išdidi,
Dangaus didybe, jūromis žavi.
Tie toliai neaprėpiami žali
Ir dykumos auksinio smėlio gaus
Kada tu savo kosminiam kely
Išdrįsi mums žmonėms dar kart atleist.
Tokie maži mes ir tokie menki,
Bet godūs, žiaurūs ir labai pikti –
Nesaugom, netausojame tavęs,
O tu gali mus vis dėlto pakęst...
Žemele, motinėle,
Aš meldžiu –
Priglausk mane
Ar paukščiu ar medžiu...
2019 kovo 20
Žemės diena
Pilka diena
Vėjas, siaučiantis tuščioje parko alėjoje, įniršęs pasitiko vienišą praeivį – sutaršė plaukus, įsisuko palto klostėse, visa jėga pūsdamas priešais neleido judėti.
Žmogus susilenkė siausdamas prie savęs drabužius ir bandė žengti pirmyn. Bet vėjas švilpė, neleisdamas jam įkvėpti, stūmė atgal vis stipriau ir stipriau. Ū-ū-ū...
Medžiai – pliki, belapiai – drebėjo vėjo sūkuriuose, jų šakos dejavo, smulkesnės lūžo ir krito. Ū-ū-ū...
Praeivis sustojo ir pasuko iš parko. Geriau eis tarp namų – ten ramiau.
O vėjas siautė vis didesne jėga, kaukdamas plikoje parko alėjoje – ū-ū-ū...
2019 vasario 17
Betliejaus Šviesa
Kada šviesi žvaigždė tave pakvies
Nueiti kelią sunkų, akmenuotą,
Tu patikėk – nėra kitos žvaigždės,
Kur‘ klotų kelią rožėmis spygliuotom.
Kai nusilenksi Kūdikiui mažam,
Kuris ramybę, taiką pažadėjo,
Žinok, žmogau – nėra kitų tokių,
Kurie už mus tiek meldė ir kentėjo...
Prie Kūčių stalo tiesą šią atmink –
Jei atgailos nėra – nėr atleidimo.
Širdy vien meilę artimui brangink
Ir bus tau palanki goda likimo.
Kalėdų šventą rytą pasitik
Palikęs praeity vargus ir baimes.
Šypsokis Dangui, Žemę apkabink –
Priimk į sielą Dievišką Palaimą!
2018 gruodžio 26
Laukiam Šv. Kalėdų...
Kūčių naktis
Ramybė žemę aplankys
Tą Kūčių naktį baltą šviesią.
Gal liūdesys slapčia išnyks,
Nes angelai rankas mums tiesia.
Atgims Tikėjimas, Viltis,
Meilė pražys pasauliui, žmogui…
Ir tyliai Dievas pasibels
Atverdamas beribius tolius.
Širdis paskęs švelniam sapne,
Kad viskas – amžina ir tikra.
Šita naktis – viena tokia,
Joje šviesa pilnatvės virpa…
Saugokim
Žvaigždės mirga tyliai
Stebuklingą naktį.
Širdyse palaimą
Pažada uždegti.
Šviečianti žvakutė
Ant Kalėdų stalo –
Lyg vilties truputis
Einančiam į kelią.
Pasitiksim švelniai
Gimusį Mesiją.
Dovanų jam meilę
Paaukosim gilią.
Žvaigždės mirga tyliai
Stebuklingą naktį.
Saugokim žvakelę
Širdyje uždegtą.
Kalėdos
Žvaigždė Betliejaus
Naktyje nušvito
Pasveikindama
Kūdikio gimimą
Ir akys Motinos
Rasa sužibo
Džiaugsmingai
Sūnų pasitiko.
Atėjo Jis
Pasaulį išvaduoti
Iš pragaišties tamsios
Ir skausmo juodo,
Tik vienas Jis
Tegali atiduoti
Save kaip Vyną
Ir kaip Duoną.
Ar esame verti
Stebuklo paslaptingo? –
Paklauskime savęs
Kalėdų naktį.
Tebūna visad Jis širdy
Kiekvieno mūsų
Te niekad niekad
Josios neapleidžia.
Baltas rytas
Baltas baltas švarutis sniegas
Ir ramybė trapi gamtoje.
Akys žvelgia ir regi –
Atbėga, jau ateina Kalėdų svaja.
Aukštą eglę jau puošia snaigėm
Ir žvaigždžių sidabru nuostabiu.
Naktį šventą mėnulis švelniai
Žeria spindulius ant šakų.
Ir tas baltas bekraštis sniegas,
Ir varpeliai skambės ty-li-liai –
Baltos baltos Kalėdos atskrieja
Lig padangių sparnuoti žirgai…
Tegu atneša jos Žemei rimtį,
Tepaliečia ir sielas žmonių,
Kad suklaupę atvertųme širdį –
Gimė Jėzus! Tebūna šviesu!
2018 gruodžio 19
Šviesoje
Rimties diena,
Stebuklo valanda
Su snaigėmis puriom
Apglėbia žemę
Ir švelniai skambanti
Vilties daina
Kaip spindinti žvaigždė
Mums rodo kelią.
Pašauks ir kvies,
Ir visada supras,
Atleis kaltes ir meilę
Duos mums dosniai
Ir neapleis,
Ir laukti nepaliaus -
Balta šviesa
Į tolį tyliai ves -
Su Juo kartu
Ir gera ir ramu
Ir audrose
Suklupti nebaisu.
2018 gruodžio 17
Dar belsis
Pasaulis - keistas ir gražus…
Tikėk - jis niekad nepražus,
Jeigu vaikutis nors kuris
Dar belsis į Dievo duris.
Jei dar tikėsim viltyje,
Akių neslėpsim tamsoje.
Jei dar ir Meilė ir Tiesa
Liepsnos džiaugsmingai širdyse.
Jei visada spindės Šviesa
Kiekvieno mūsų sielose
Ir jei vaikutis nors kuris
Dar belsis į Dievo duris…
2018 lapkričio 25
Saulele motinėle,
Šviesi tu ir gera.
Ranka tave paglostau,
Paglostau šypsena.
Švieti tu visą dieną
Geriems ir nelabai.
Nėra to padarėlio,
Kurį tu aplenkei…
2018 spalio 12
Paleiskim vasarą kaip paukštį,
Tikėdami - o gal sugrįš.
Jos begalinio skrydžio aukštį
Nedaug kas tepasiekt išdrįs.
Ne kiekvienam marga plaštakė
Supins žaliąsias svajones,
Ne visada mylėtos akys
Šypsodamos į laimę ves.
Kas pažadėta, ko tikėtas -
Tikrove tapti neskubės...
Ar laukta, rūpintas, gailėta -
Nepastebės ir nepakvies.
Sparnuotu žirgu prašuoliuoja
Jaunystės džiugesio sapnai -
Su vasara tolyn plasnoja
Miražais dylantys veidai...
2018 rugsėjo 13
Toks akinantis saulės blyksnis... O buvo taip niūru, juoda, slėgė pečius debesys.
Staiga ši šypsena dovanų – šviesi, atvira. Ir tarsi akmenį nuritino – išsyk palengvėjo, nugiedrėjo veidas, žingsniams grįžo linksmumas, rankoms – laisvumas. Eitum pasišokinėdama!
Stulbinantis saulės žėrėjimas.
2018 rugpjūčio 12
Padovanok man...
Padovanok man baltą lauko gėlę –
Ramunės žiedą pievoje žalioj...
Te jos šviesa akimirkai apglėbia
Man širdį, sužeistą ir skausmo ir kančios.
Tas baltas žiedas tarsi saulės lašas,
Nušvitęs vasaros vaiskioj dienoj –
Jis sielai žada viltį, džiaugsmą, meilę,
Ramybės mirksnį pasakoj gražioj...
Gėlelė švytinti laukų platybėj
Balta žvaigžde prie lūpų priartės...
Paglostysiu ją delnu – švelniai, tyliai
Ir nusinešiu toliuos ateities...
2018 liepos 10
Auštant…
Aušra – šviesi, galinga
Ir sieloje – daina.
Nerimstanti gyvybė
Suspindo šypsena.
Aplink – giedra didybė,
Puošni, puiki gamta.
Nėra tamsos baisybių
Ir liūdesio nėra.
Diena pabels į širdį
Ir neviltį išguis.
Trapiam rasos lašely
Pasaulis visas bus.
2018 birželio 12
Lietus
Lyja lietus.
Monotoniškai beria į langą lašus.
Tylus šnaresys.
Žalia gaiva sruva į sielą…
Norisi eiti kažkur.
Kažką pasakyti gero gražaus.
Tarp tų lašelių vandens
Tarsi išnyra tiesa.
Nepakeičiama lemtis eina artyn.
Gal ji laukta?... Gal ne…
Švarus lietus.
Reikalingas, ramus, švelnus.
Ir neišvengiamas...
2018 gegužės 14
Pavasario sapnas
Sutemos buvo trapios ir švytinčios rausvais gaisais visoje padangėje. Saulė pavargusi leidosi už tamsiai mėlynuojančio miško nusinešdama praėjusios dienos sumaištį ir viltis. Apniūkę medžiai stovėjo nejudrūs tamsos belaukiančiųjų sustingime tarsi bijodami lapų šlamesiu priartinti nueinančios dienos pabaigą… Susimąsčiusią bundančio pavasario glėbyje žemę apsiautė savo skara paslaptinga naktis. Maža vyšnaitė sename sode suklususi gaudė tylančius vakaro atbalsius ir neryžtingai žvelgdama į tirštėjančią tamsą laukė kasvakarinės lakštingalos giesmės.
…Ir paukštelė pragydo… Jos nepakartojamas balsas užliejo visą pamiškę ir sodą. Visa kas gyva maudėsi stebuklingų garsų jūroje ir nedrįso pagalvoti, kad ta nuostabi melodija pasibaigs. Lakštingalos muzika augo ir stiprėjo kerėdama ir stulbindama besiklausančius. Jos grožis ir jėga svaigino pasakiškame sūkuryje nešdama spindinčion erdvės begalybėn. Atrodė, kad net žvaigždės ir mėnuo, ir pats dangus nusileido žemyn pasiklausyti paukštelės trelių…
Tai buvo nuostabu, - tarsi nenusakomas nakties sapnas, - atsiųstas iš aukščiausių dausų ir prabilęs pilkos paukštelės snapelyje… Gamta virpėdama gėrė skambančią muzikos šviesą ir troško, kad ji tęstųsi amžinai…
2018 balandžio 30
Senai gimtinės obeliai
Kai pavasaris siaučia, kvatoja,
Kai ištirpsta suskilę ledai,
Gervių virtinės šiaurėn vingiuoja
Ir nužydi šalpusniai gelsvai,
Kada pievose teška upeliai,
Sodai aidi nuo paukščių trelių -
Tu žiedais padabinus šakelę
Dar tikiesi sulaukt obuolių...
2018 balandžio 18
Atmerk akis
Atmerk akis
Pasveikink melsvą žiedą
Ir žalią pumpurą
Paglostyki švelniai
Tik paklausyk -
Aplinkui paukščiai gieda
Ir upėse, miškuos
Gyvybės jau apsčiai.
Gamta pabudo
Sveikinti Kūrėją,
Jam nusilenkti
Džiugesy žemai
Ir saulėtą
Prisikėlimo dieną
Pakilt link debesų
Aukštai aukštai…
O tu, žmogau,
Ar moki padėkoti
Tai baltai šviesai
Meilės ir vilties,
Ar moki laukdamas
Svajas svajoti,
Tikėti šia aušra
Ir nedvejoti,
Kad Jo širdis
Tau atverta dosniai.
2018 balandžio 1
šv. Velykos
Pavasaris
Gamta lėtai pabunda jau iš sapno…
Dar nedrąsus saulutės spindulys
Pakviečia pirmąją snieguolę baltą
Pakelt galvelę yrančioj pusny.
Paukštelių balsas dar girdėt proreta,
Žolytės žaluma prasikala vos vos…
Bet sniego tirpstančio upeliai alma
Patižusia žeme be atvangos.
Kasdien - šilčiau. Ir po žiemos, pavargę
Nuo kailinių, kepurių ir skarų
Žmogeliai, išsilaisvinę nuo skarbo,
Vėl patikės pavasariu žaliu!
2018 kovo 25
Verbų sekmadienis
Surinkusi pievose
Rasoj išbraidytus pėdsakus
Sugaudysiu šypsenas
Tolstančias pavėjui
Sulinkusios gryčios
Numintame slenkstyje
Skaitysiu išėjusiųjų vardus
2018 kovo 24
