Kaip vilkiukas išmoko draugauti
Kartą mažas vilkiukas pasiskundė savo mamai-vilkei: 
‒ Mamyte, man labai liūdna, kad niekas su manim draugauti nebenori ‒ kur tik nueinu tuoj visi pasislepia…
‒ O tu ar moki draugauti? ‒ paklausė mama. ‒ Ar padedi draugui, ar pagaili jo?
‒ Ū-ū, tai šitaip reikia draugauti? ‒ nustebo vilkiukas. ‒ Aš maniau tik išdykauti… Eisiu dabar kitaip draugų ieškoti.
Ir nuskubėjo pilkis miško taku dairydamasis aplink kur čia galės draugą sutikti.
Staiga girdi vilkiukas ‒ verkia kažkas. Įsiklausė ir pakėlė galvą aukštyn ‒ medyje tupi voveraitė ir graudžiai rypuoja:
‒ Tai prapuolė visi mano riešutėliai, tai prapuolė…
Vilkiukas klausia voveraitės:
‒ Kaip gi prapuolė tavo riešutėliai?
‒ Ogi netikėtai išslydo iš letenėlių ir nukrito į patį eglių tankumyną ‒ jau niekaip aš jų iš ten nebeištrauksiu.
‒ Aš ištrauksiu. ‒ sako vilkiukas.
Prasibrovė jis į patį eglių tankumyną ir paėmė ten įstrigusį riešutų maišelį. Atidavė voveraitei. Kad džiaugiasi voveraitė, kad dėkoja vilkiukui ‒ ,,Tu geriausias draugas!“ ‒ sako.
Labai dėl to apsidžiaugė vilkiukas. Eina tolyn linksmai švilpaudamas. Žiūri ‒ kiškutis prie krūmo susigūžęs verkia pasisriūbaudamas:
‒ Jau nebėra mano kamuoliuko, jau nebėra…
‒ Kur gi tas tavo kamuoliukas? ‒ klausia vilkiukas.
Kiškutis išsigando, sustingo visas, bet paskui mato, kad vilkiukas nepiktas ir sako:
‒ Aš su kamuoliuku žaidžiau, o jis kaip šoko ir įstrigo tarp krūmo šakų aukštai, aš nepasiekiu.
‒ Tai aš pasiekiu. ‒ sako vilkiukas.
Apžiūrėjo jis iš kurios pusės lengviau kamuolį pasiekti, pašoko ir nusviedė kamuoliuką kiškučiui. Džiaugiasi kiškutis neapsakomai, nebežino kaip vilkiukui dėkoti, sako ‒ ,,Tu geriausias draugas!“.
Vilkiukas laimingas dar vieną draugą susiradęs.
Eina jis toliau miško taku. O priešais ateina ežiukas ‒ toks jau liūdnas…
‒ Ko tu taip nuliūdęs? ‒ klausia vilkiukas.
‒ Nelaimė man atsitiko, sako ežiukas. ‒ Nešiausi krepšelį grybų į namus, nepastebėjau duobės ir įkritau. Pats šiaip taip išlipau, o grybai ir liko duobėje, nebeištraukiu krepšelio…
‒ Aš tikrai ištrauksiu ‒ pažadėjo vilkiukas.
Ir tikrai, vos priėjo duobę, kur ežiukas krepšelį palikti turėjo, vilkiukas tik capt ir ištraukė visus grybus.
‒ Tai ačiū tau, vilkeli, tai ačiū ‒ dėkoja ežiukas. ‒ Tu geriausias draugas!
Patenkintas savo gerais darbais vilkiukas pasišokinėdamas tolyn keliauja. Ir net nepastebėjo kaip iš takelio išklydo… Tik staiga kad griebs jį kažkas už kojos! Nebegali vilkiukas kojos išlaisvint ‒ į spąstus įkliuvo. Kad sustaugė pilkis:
‒ Ū-ū-ū, gelbėkit, gelbėkit!
Išgirdo jo pagalbos šauksmą ežiukas, kiškutis, voveraitė ir atbėgo draugo gelbėti. Bet jie niekaip negali vilkiukui padėti ‒ per silpnos letenėlės, per menki dantys ir nagai. Tada sugalvojo, kad reikia aštriadantį bebrą pasikviesti. Atskubėjo bebras ir perkando spąstų kilpą ‒ vėl laisvas vilkiukas. Ir tiek gerų draugų dabar turi!
Draugai džiaugdamiesi nustriksėjo, nuriedėjo, nubėgo, nušokavo miško takeliu. Jie kartu linksmai žaidė kiškučio kamuoliuku, valgė ežiuko grybus, triauškė voveraitės riešutus ir buvo labai laimingi, kad nei vienas jų nenori kito skriausti, o padeda ir pagaili ‒ moka draugauti iš tikrųjų!
 |
 |
