Mažo šuniuko nuotykiai   

           Kartą ankstyvą, saulėtą vasaros rytą vienas mažas šuniukas sugalvojo eiti į pievą pasižiūrėti kaip visi gyvena. Jis pasipustė savo letenėles ir linksmas išbėgo į žydinčią, kvepiančią, visomis vaivorykštės spalvomis pasipuošusią pievelę. Šuniukui net galvelė apsvaigo nuo čia jį užliejusių garsų, kvapų ir spalvų. Jis išplėtęs akeles dairėsi aplink ir nustebęs žvelgė į daugelį jam dar nematytų, nepažįstamų, nesuprantamų dalykų. 

           Staiga šuniukas pamatė gražų drugelį plazdenantį virš žiedų. Bet jis nesuprato, kas tas drugelis ir paklausė: 

           ‒ Pasakyk man, žiedelį, kodėl gi tu skraidai? Kur tavo kotelis?

            Drugelis nusijuokė ir atsakė:

           ‒ Šuneli, tu tikrai esi žiopliukas. Aš visai nesu žiedelis. Aš esu drugelis – aukštai skraidau, daug ką matau. 

           Šuniukas nusiminė, kad nepažino drugelio ir nuleidęs nosytę nuėjo tolyn pievele. 

           Staiga jis pamatė daug žemuogėlių ir prie jų stiebeliu ropojančią raudoną boružėlę. Bet šuniukas nesuprato, kas ta boružėlė ir paklausė:

           ‒ Pasakyk man, uogyte, pasakyk man, žemuogyte, kodėl gi tu ropoji? Ar nebijai, kad tave suvalgysiu?

           Boružėlė nusijuokė ir atsakė:

            ‒ Šuneli, tu tikrai esi žiopliukas. Aš visa ne uogytė, aš visai ne žemuogytė. Aš esu vabalėlis, aš esu Dievo karvytė – aukštai skraidau, daug ką matau. 

            Ir boružėlė nuskrido. Šuniukas palydėjo ją akelėmis ir liūdnas, kad nepažino boružėlės, nuėjo tolyn pievele.

            Staiga jis pamatė tupintį lizdelyje rudą vieversėlį ir prikišęs nosytę jį pauostė. Vieversėlis išsigandęs pakilo aukštyn. Šuniukas irgi išsigando ir paklausė:

             ‒ Pasakyk man, grumsteli, kodėl tu taip šovei aukštyn? Argi tu gali skraidyti? Vieversėlis nusijuokė ir atsakė:

             ‒ Šuneli, tu tikrai esi žiopliukas. Aš visai nesu grumstelis. Aš esu vieversėlis – aukštai skraidau, daug ką matau.

              Šuniukas nusiminė, kad nepažino vieversėlio, kad toks yra žiopliukas ir liūdnas parėjo namo.

              Čia jis paklausė mamos:

              ‒ Pasakyk man, mamyte, kodėl aš toks žiopliukas: nežinau kas yra drugelis, nežinau, kas yra boružėlė, nežinau, kas yra vieversėlis, - visai nieko nežinau…

              Mamytė jam ir sako:

              ‒ Mano mažas mažuliukai, tu visai nesi žiopliukas, - tiesiog neseniai gimei, todėl daug ko nežinai. ‒ ir švelniai paglostė šuniuką…

              Tada jis nusiramino, kad visai nėra žiopliukas ir sumerkęs akeles nugrimzdo į saldų miegelį. Ir sapnavo linksmą pievelę, kurioje visus jau pažino ir kurioje visi jam buvo draugais…