IEŠKOTI IR RASTI DARNĄ

        Būdamas šiandien – čia ir dabar – žmogus neišvengiamai vertina savo būtį – tiek materialiąją tiek dvasinę. Deja, bet materialių vertybių sureikšminimas šiandienos vartotojiškoje visuomenėje – itin ryškus. Noras turėti kiek įmanoma daugiau, siekiant gerumo tik kūnui, labai dažnai nustelbia bet kokį dvasios daigelį. Vartotojo sąmonėje pagrindinę vietą užima daiktai kaip gerbūvio iliustracija ir kitas žmogus neretai tampa tik daiktu. Savojo „aš“ akcentavimas prabangios materijos apsupty veda į neišmatuojamą puikybę kai viską įmanoma nupirkti. Parduoti – taip pat. Jausmai irgi perkami ir parduodami.
        Klestintis „stipriausiojo – nugalėtojo“ kultas išsigimsta nuo pirmykščio laikmečio kai laimėdavo išties stipriausi – greiti, sumanūs, pranašesni ir protu ir kūnu, iki dabarties ,,stipriausiųjų“ kai dažnai laimi mokantys prisitaikyti, sukčiauti, gebantys paminti žmogiškumą individai.
     Ta tuščia erdvė, kuri susidaro žmogui pamiršus dvasią, užpildoma daiktais, jausmų surogatais. Deklaruojama „meilė“ maistui, kelionėms, pinigams. Jei žinome, kad žmogus – dvasios ir kūno vienis, tai vienodai rūpinantis dvasia ir kūnu, įmanoma darna. Tuomet galima gyventi santarvėje su savimi ir aplinka. Bet kai dvasios poreikiai neigiami ją paliekant kaip mažą krislą materijos chaose – žmogus jaučia nuolatinį diskomfortą – baimę paskęsti daiktuose ir sudaiktėjusiuose santykiuose. Žmogus svaidomas kaip mažas popierinis laivelis tarp bangų, nes palikus savo dvasią be peno, ji netampa patikimu laivu, kuris padėtų žmogui įveikti gyvenimo vandenyną.
        Bet rytoj gali būti ir bus kitaip. Nes nuneigti žmogaus dvasinių poreikių neįmanoma. Žmogiški santykiai, jausmai, dorinių vertybių akcentavimas niekur nedingo. Dabarties žmogus suvokia nedarnos priežastis ir puoselėja viltį ir siekį gyventi visuomenėje, kurioje vyrautų ne daiktai, o šiluma tarp žmonių – geranoriškas bendravimas, draugystė, meilė. Ir žmogaus noras ugdyti savo dvasios galias, kurios sąlygotų visavertės asmenybės formavimąsi ir darnią būtį.
        Rytdienos šaknys – šiandienoje. Šiandien kiekvienas gali pasirinkti, kokį daigą sodins, kad rytoj užaugtų stiprus, vešlus, gražus medis – darni ir turtinga savo dvasia ateities visuomenė, skambanti žmogaus, žmonijos ir gamtos unisonu.