MEILĖ – GYVENIMO SAULĖ
Meilė – kas ji, kokia ji, ką ji duoda ir ką atima? Į šiuos klausimus tūkstančius metų bando atsakyti filosofai, gražiausiais vardais vadina meilės jausmą poetai, meilės kančias ir euforiją kasdien išgyvena didelė žmonijos dalis...
Kaip geriausiai apibūdinti meilę?
Pirmiausia meilė – paslaptis. Nei vienas mūsų nežinome kada ir kokia meilė mus aplankys, koks bus tas jausmas, kurį patirsime, ir kaip patys gebėsime mylėti.
Dar meilė – svajonė. Kiekvienas norime patirti meilės jausmą, neįsivaizduojame be meilės žmogaus gyvenimo, manome, kad būti be meilės – tas pat kaip augalui skursti be saulės ir vandens... Įsivaizduojame šį jausmą kaip stulbinančią jėgą, kuri nušvies mūsų pasaulį ir pakylės mus lig dangiškos palaimos, pripildys džiaugsmo, suteiks darnos būčiai...
Ir svarbiausia – tai, kad meilė – žmogaus gyvenimo stimulas, gyvenimo prasmė ir ašis, aplink kurią sukasi visa žemiškoji būtis.
Meilė, kurią jaučiam, dalinam ir priimam čia, tampa pamatu amžinam šviesios meilės skambesiui aukštosiose sferose.
Tik Dievo meilė yra beribė, apglėbianti mus visus – dorus ir niekšus, klystančius ir teisuolius, tikinčius ir nusivylusius.
Žemiškoje būtyje mes esame riboti, kūnas dažnai būna kalėjimu sielai – materija pajungia ir „įžemina“ dvasią.
Meilė – ta jėga, kuri suteikia galimybę sutraukyt kūniškus pančius ir išskleist sielos sparnus. Kai myli, žmogus siekia būti geresnis, kilnesnis, gražesnis, jis pasiryžęs nuveikti aibę didžių darbų vardan mylimo žmogaus ar mylimos Tėvynės, vardan savo artimo draugo ar netgi brangaus ir mielo augintinio.
Tikriausiai, mažai rastume tokių, kurie per visą savo gyvenimą nemylėjo. Kiekvienas išgyvena šį jausmą vienokia ar kitokia forma, kiekvienas savaip meilę išreiškia, kiekvieną vis kitaip meilė keičia – taurina ar žlugdo, dabina ar bjauroja, leidžia sielai dainuoti ar sutrypia į šukes širdį...
Gyvendamas Dievo meilėje žmogus turi gebėti kaip gėlė saulės spindulius, surinkti šviesios meilės jausmą, turi išmokti perkeisti jį nuo pirminės kūniškos aistros iki darnaus sielų sąskambio. Jei žmogui pavyktų būti spindinčioje Dieviškos meilės erdvėje, jis taptų sveikas, laimingas ir šviesus.
Tik dalinančio meilę žmogaus siela, apglėbusi mylinčia širdimi mūsų nuostabią Žemę, gali skambėti svaigiu unisonu su Kūrėjo Visata Jo dosniuose, laiminančiuose ir mylinčiuose delnuose.