ŽMOGUS DABARTYJE

        Mūsų pasaulis labai „sumažėjo“. Jei senais laikais į kitą žemyną žmonės keliaudavo mėnesius, tai dabar lėktuvu nuskrisime per dieną ar dvi. Apie įvykius kitame pasaulio pakrašty sužinome vos jiems atsitikus. Tokia situacija sąlygoja pojūtį, kad Žemėje ‒ viskas ranka pasiekiama. Šis viso ko artumo jausmas turėtų priversti žmones susimąstyti apie tai, kaip glaudžiai mūsų planetoje susiję visi reiškiniai. Juk vienas ar kitas poveikis gamtai ar visuomenei kažkuriame lokaliame taške atsiliepia gamtai ir visuomenei už tūkstančio kilometrų. Tokia situacija akivaizdžiai parodo žmonijai pasaulio trapumą ir kviečia saugoti Žemės planetą ‒ vienintelę vietą, kurioje žmogus gali gyventi.
        Deja, bet šiandienos žmonių visuomenė ‒ labai trumparegiška ir neatsakinga. Nevertina to, ką turi ir be gailesčio griauna viską aplink save. Nesuvokiama svarbiausios vertybės ‒ taikos ‒ reikšmė. Nebemokama džiaugtis, kad gali gyventi, turėdamas savo namus, kad turi sveikus artimuosius, kad nereikia bijoti neprognozuojamos karinių veiksmų baigties. Nebetausojama ir žmogaus gyvybė, siaubingai naikinami miškai, teršiamas vanduo, GMO ir chemiškai paveiktais produktais nuodijama nuo kūdikystės. Tai ‒ neatleistina ir kvaila, nes žmogus išsijuosęs kerta šaką, ant kurios pats sėdi. Be švaraus oro, vandens ir maisto gyvybė – neįmanoma.
        Šią vienadienę vartotojišką pasaulėvoką sąlygoja ir masinis žmogaus tapimas kosmopolitu. Kai esama viso abstraktaus pasaulio piliečiu, nežinant ir nesaugant savo šaknų ‒ tai nebėra noro tausoti, saugoti ir palikti po savęs gražų turtingą paveldą. Jei ankstesnių kartų žmonės buvo visa savo esybe ‒ siela, širdimi ir protu ‒ prisirišę prie gimtinės, tėvų namų, savo kalbos, papročių, Tėvynės, tai šiandieną tas, kuriam visur ‒ namai, nebenori ir nebemoka branginti to, kas jį supa. Todėl viskas sunaudojama ir suvartojama.
       Be šaknų neišauga joks augalas, net menka žolelė, jau nekalbant apie galingą išlakų medį. Todėl pirmiausia reikia skiepyti meilę savo gimtinei ir savo šaliai. Reikia, kad žmogus įleistų gilias ir stiprias šaknis savo žemėje, taptų turtingu savo dvasia ir stipriu kūnu. Tada jokie pasaulio vėjai jam nebus baisūs. Jis gebės, išlikdamas mylinčiu savo kraštą žmogumi, kurtis ir svečiose šalyse, gebės ten įsitvirtinti ir sulaukti brandaus ir dosnaus gyvenimo vaisių.
       Visi mes atsakome už tai, kokį pasaulį paliksime po savęs ‒ gražų ir klestinti ar suniokotą. Turime saugoti ir branginti mus supančią gamtą ir žmones, kurie greta ir kurie, regis, toli, nes visa šiame pasaulyje yra viena.

zolyte