DARNOS LINK

   Žmogaus gyvenimas – kelionė. Šį palyginimą kartoja daugelis. Einant gyvenimo keliu, matome, kokius skirtingus pėdsakus savo kelyje palieka kiekvienas mūsų. Keista tai, kad labiau pastebimi ne žmogaus-kūrėjo, o žmogaus-griovėjo palikti pėdsakai...
    Per puikų žydintį sodą praėjo griovėjas – nulaužė medžių šakas, išspardė gėles, sudaužė skulptūras. Visi, kurie eina po jo – mato, kad per sodą jau eita.
     Jei per sodą praėjo taikus šviesus žmogus – pataisė nulinkusią gyvatvorę, paglostė gražų žiedą, nusišypsojo čiulbančiam paukščiui, einantys po jo, net nepastebės, kad kažkas čia jau buvo...
    Nesuardyta harmonija mums – kaip norma. Dažnai jos nevertinam, nesaugom, nebranginam, tik naudojamės. Tai – neteisinga. Ir pragaištinga pačiam žmogui. Todėl turime ieškoti ir rasti darną pirmiausia savyje, turime siekti harmoningo bendravimo su kitais žmonėmis ir privalome tausoti trapų žmogaus ir gamtos sąskambį, kad mūsų visuomenėje ir žemėje skambėtų darnus žmogaus, žmonijos ir gamtos unisonas – laimingo, visaverčio ir gražaus gyvenimo pagrindas.

                     MEILĖ – GYVENIMO SAULĖ

        Meilė – kas ji, kokia ji, ką ji duoda ir ką atima? Į šiuos klausimus tūkstančius metų bando atsakyti filosofai, gražiausiais vardais vadina meilės jausmą poetai, meilės kančias ir euforiją kasdien išgyvena didelė žmonijos dalis...
        Kaip geriausiai apibūdinti meilę?
      Pirmiausia meilė – paslaptis. Nei vienas mūsų nežinome kada ir kokia meilė mus aplankys, koks bus tas jausmas, kurį patirsime, ir kaip patys gebėsime mylėti.
    Dar meilė – svajonė. Kiekvienas norime patirti meilės jausmą, neįsivaizduojame be meilės žmogaus gyvenimo, manome, kad būti be meilės – tas pat kaip augalui skursti be saulės ir vandens... Įsivaizduojame šį jausmą kaip stulbinančią jėgą, kuri nušvies mūsų pasaulį ir pakylės mus lig dangiškos palaimos, pripildys džiaugsmo, suteiks darnos būčiai...
       Ir svarbiausia – tai, kad meilė – žmogaus gyvenimo stimulas, gyvenimo prasmė ir ašis, aplink kurią sukasi visa žemiškoji būtis.
     Meilė, kurią jaučiam, dalinam ir priimam čia, tampa pamatu amžinam šviesios meilės skambesiui aukštosiose sferose.
         Tik Dievo meilė yra beribė, apglėbianti mus visus – dorus ir niekšus, klystančius ir teisuolius, tikinčius ir nusivylusius.
       Žemiškoje būtyje mes esame riboti, kūnas dažnai būna kalėjimu sielai – materija pajungia ir „įžemina“ dvasią.
       Meilė – ta jėga, kuri suteikia galimybę sutraukyt kūniškus pančius ir išskleist sielos sparnus. Kai myli, žmogus siekia būti geresnis, kilnesnis, gražesnis, jis pasiryžęs nuveikti aibę didžių darbų vardan mylimo žmogaus ar mylimos Tėvynės, vardan savo artimo draugo ar netgi brangaus ir mielo augintinio.
       Tikriausiai, mažai rastume tokių, kurie per visą savo gyvenimą nemylėjo. Kiekvienas išgyvena šį jausmą vienokia ar kitokia forma, kiekvienas savaip meilę išreiškia, kiekvieną vis kitaip meilė keičia – taurina ar žlugdo, dabina ar bjauroja, leidžia sielai dainuoti ar sutrypia į šukes širdį...
         Gyvendamas Dievo meilėje žmogus turi gebėti kaip gėlė saulės spindulius, surinkti šviesios meilės jausmą, turi išmokti perkeisti jį nuo pirminės kūniškos aistros iki darnaus sielų sąskambio. Jei žmogui pavyktų būti spindinčioje Dieviškos meilės erdvėje, jis taptų sveikas, laimingas ir šviesus.
       Tik dalinančio meilę žmogaus siela, apglėbusi mylinčia širdimi mūsų nuostabią Žemę, gali skambėti svaigiu unisonu su Kūrėjo Visata Jo dosniuose, laiminančiuose ir mylinčiuose delnuose.

                               IEŠKOTI IR RASTI DARNĄ

        Būdamas šiandien – čia ir dabar – žmogus neišvengiamai vertina savo būtį – tiek materialiąją tiek dvasinę. Deja, bet materialių vertybių sureikšminimas šiandienos vartotojiškoje visuomenėje – itin ryškus. Noras turėti kiek įmanoma daugiau, siekiant gerumo tik kūnui, labai dažnai nustelbia bet kokį dvasios daigelį. Vartotojo sąmonėje pagrindinę vietą užima daiktai kaip gerbūvio iliustracija ir kitas žmogus neretai tampa tik daiktu. Savojo „aš“ akcentavimas prabangios materijos apsupty veda į neišmatuojamą puikybę kai viską įmanoma nupirkti. Parduoti – taip pat. Jausmai irgi perkami ir parduodami.
        Klestintis „stipriausiojo – nugalėtojo“ kultas išsigimsta nuo pirmykščio laikmečio kai laimėdavo išties stipriausi – greiti, sumanūs, pranašesni ir protu ir kūnu, iki dabarties ,,stipriausiųjų“ kai dažnai laimi mokantys prisitaikyti, sukčiauti, gebantys paminti žmogiškumą individai.
     Ta tuščia erdvė, kuri susidaro žmogui pamiršus dvasią, užpildoma daiktais, jausmų surogatais. Deklaruojama „meilė“ maistui, kelionėms, pinigams. Jei žinome, kad žmogus – dvasios ir kūno vienis, tai vienodai rūpinantis dvasia ir kūnu, įmanoma darna. Tuomet galima gyventi santarvėje su savimi ir aplinka. Bet kai dvasios poreikiai neigiami ją paliekant kaip mažą krislą materijos chaose – žmogus jaučia nuolatinį diskomfortą – baimę paskęsti daiktuose ir sudaiktėjusiuose santykiuose. Žmogus svaidomas kaip mažas popierinis laivelis tarp bangų, nes palikus savo dvasią be peno, ji netampa patikimu laivu, kuris padėtų žmogui įveikti gyvenimo vandenyną.
        Bet rytoj gali būti ir bus kitaip. Nes nuneigti žmogaus dvasinių poreikių neįmanoma. Žmogiški santykiai, jausmai, dorinių vertybių akcentavimas niekur nedingo. Dabarties žmogus suvokia nedarnos priežastis ir puoselėja viltį ir siekį gyventi visuomenėje, kurioje vyrautų ne daiktai, o šiluma tarp žmonių – geranoriškas bendravimas, draugystė, meilė. Ir žmogaus noras ugdyti savo dvasios galias, kurios sąlygotų visavertės asmenybės formavimąsi ir darnią būtį.
        Rytdienos šaknys – šiandienoje. Šiandien kiekvienas gali pasirinkti, kokį daigą sodins, kad rytoj užaugtų stiprus, vešlus, gražus medis – darni ir turtinga savo dvasia ateities visuomenė, skambanti žmogaus, žmonijos ir gamtos unisonu.

                        ŽMOGUS DABARTYJE

        Mūsų pasaulis labai „sumažėjo“. Jei senais laikais į kitą žemyną žmonės keliaudavo mėnesius, tai dabar lėktuvu nuskrisime per dieną ar dvi. Apie įvykius kitame pasaulio pakrašty sužinome vos jiems atsitikus. Tokia situacija sąlygoja pojūtį, kad Žemėje ‒ viskas ranka pasiekiama. Šis viso ko artumo jausmas turėtų priversti žmones susimąstyti apie tai, kaip glaudžiai mūsų planetoje susiję visi reiškiniai. Juk vienas ar kitas poveikis gamtai ar visuomenei kažkuriame lokaliame taške atsiliepia gamtai ir visuomenei už tūkstančio kilometrų. Tokia situacija akivaizdžiai parodo žmonijai pasaulio trapumą ir kviečia saugoti Žemės planetą ‒ vienintelę vietą, kurioje žmogus gali gyventi.
        Deja, bet šiandienos žmonių visuomenė ‒ labai trumparegiška ir neatsakinga. Nevertina to, ką turi ir be gailesčio griauna viską aplink save. Nesuvokiama svarbiausios vertybės ‒ taikos ‒ reikšmė. Nebemokama džiaugtis, kad gali gyventi, turėdamas savo namus, kad turi sveikus artimuosius, kad nereikia bijoti neprognozuojamos karinių veiksmų baigties. Nebetausojama ir žmogaus gyvybė, siaubingai naikinami miškai, teršiamas vanduo, GMO ir chemiškai paveiktais produktais nuodijama nuo kūdikystės. Tai ‒ neatleistina ir kvaila, nes žmogus išsijuosęs kerta šaką, ant kurios pats sėdi. Be švaraus oro, vandens ir maisto gyvybė – neįmanoma.
        Šią vienadienę vartotojišką pasaulėvoką sąlygoja ir masinis žmogaus tapimas kosmopolitu. Kai esama viso abstraktaus pasaulio piliečiu, nežinant ir nesaugant savo šaknų ‒ tai nebėra intereso tausoti, saugoti ir palikti po savęs gražų turtingą paveldą. Jei ankstesnių kartų žmonės buvo visa savo esybe ‒ siela, širdimi ir protu ‒ prisirišę prie gimtinės, tėvų namų, savo kalbos, papročių, Tėvynės, tai šiandieną tas, kuriam visur ‒ namai, nebenori ir nebemoka branginti to, kas jį supa. Todėl viskas sunaudojama ir suvartojama.
       Be šaknų neišauga joks augalas, net menka žolelė, jau nekalbant apie galingą išlakų medį. Todėl pirmiausia reikia skiepyti meilę savo gimtinei ir savo šaliai. Reikia, kad žmogus įleistų gilias ir stiprias šaknis savo žemėje, taptų turtingu savo dvasia ir stipriu kūnu. Tada jokie pasaulio vėjai jam nebus baisūs. Jis gebės, išlikdamas mylinčiu savo kraštą žmogumi, kurtis ir svečiose šalyse, gebės ten įsitvirtinti ir sulaukti brandaus ir dosnaus gyvenimo vaisių.
       Visi mes atsakome už tai, kokį pasaulį paliksime po savęs ‒ gražų ir klestinti ar suniokotą. Turime saugoti ir branginti mus supančią gamtą ir žmones, kurie greta ir kurie, regis, toli, nes visa šiame pasaulyje yra viena.

                            ŽMOGAUS BŪTIS MŪSŲ ŽEMĖJE

        Kiekvienas mūsų, gyvendamas Žemėje, turi suvokti savo paskirtį, apsispręsti dėl savo būties principų ir įsisąmoninti buvimo čia tikslą.
         Gimstame jau turėdami tam tikrą potencialą: atsinešame sveikatos duomenis, intelekto savybes, polinkius, gabumus ir talentus. Kaip mes visą tai panaudosime gyvenime – ar puoselėsime, tobulinsime, ar, atvirkščiai, ignoruosime, naikinsime – svarbus kiekvieno žmogaus sprendimas.
       Individualybės ugdymui labai didelę įtaką turi šeima – kaip tėvai auklėja vaiką, ar pastebi ir ugdo jo gabumus, ar sukuria darnią aplinką jam augti, būti sveikam, tobulėti. Šeimoje įskiepytos dorinės vertybės ‒ požiūris į žmones, visuomenę, gamtą, lydi mus visą gyvenimą. Šis pamatas yra svarbus ir fundamentalus žmogaus gyvenimo pagrindas, sąlygojantis kokį savo būties pastatą mūsų Žemėje pastatysime – žėrinčius rūmus ar sukrypusią lūšną...
       Šioje individualybės formavimo ir formavimosi veikloje nemažas vaidmuo tenka ugdymo įstaigoms (darželiui, mokyklai, kolegijai, universitetui) ir, pirmiausia, ‒ žmonėms, su kuriais ten susitinkame. Jaunystėje pasirenkame gyvenimo draugus, profesiją, apsisprendžiame dėl savo būties prioritetų, imame drąsiai įgyvendinti svajones ir jau ryškėjantį tikslą ‒ t. y. toliau renčiame gyvenimo pastatą (sienas, duris, langus), renkamės jo interjerą savo pasirinktų dorinių prioritetų, socialinių santykių, užsibrėžtų planų ir kuriamų vizijų pavidalu. Taip kyla žmogaus būties pilis arba kėpso bakūžė... Viskas priklauso nuo to, kokias savybes ugdome, kiek įdedame nuoširdžių pastangų ir veiklos, puoselėdami savo gyvenimo grožį.
          Ir, pasibeldus brandai, jau reikia turėti savo būties namus ‒ moralines vertybes, santykio su žmonėmis ir gamta principus, darnų sąskambį savyje ir šeimoje. Tas rimties ir darnos įsigalėjimas aplink mus ‒ kaip patvarus ir saugus pastato stogas, kuris, sulaukus garbaus amžiaus, leidžia žmogui jaustis tvirtai, žinant, kad gyventa ne veltui. (Ir paskutinis atodūsis ‒ kaip žvakės dūmelis, pakylantis aukštyn pro mūsų būties namų kaminą...☺).
         Tokie žmogaus būties tarpsniai Žemėje...
         Tad kokie turi būti svarbiausi buvimo čia pasirinkimai, žmogaus vieta, paskirtis, jo gyvenimo prasmė?
      Šiandien matome daug destruktyvių reiškinių: naudojant begalę cheminių medžiagų teršiama aplinka, naikinama flora ir fauna, genų inžinerijos poveikyje veši augalų, gyvūnų, netgi žmogaus mutacija, vis labiau iškreipiamas Žemės veidas šuoliais tolstant nuo pirmapradės harmonijos ir grožio.
      Todėl būtina išsaugoti tai, kas dar likę, atkurti tai, kas prarasta. Siekiant šio tikslo kiekvienas mūsų iš vartotojo-vandalo turi tapti kuriančiu ir atsakingu žmogumi. Reikia sukurti tokią būtį, kad žmogaus santykiuose su žmogumi, visuomene, gamta dominuotų sąmoningo ir doro Žemės gyventojo vertybės, kad mūsų mintys ir poelgiai būtų tokie, kurių – ne gėda.
       Tik saugodami ir augindami savo širdyje Šviesą, gebėdami ja dalintis, tikėdami, mylėdami ir kurdami darną, galėsime gyventi mūsų gražioje, taikioje ir palaimintoje Žemėje, tapusioje šviesia buveine žmogui ir medžiui ir paukščiui ir žvėriui ir gėlei ir Dievui.