Pražus tamsa
Bus visko dar ‒ ir gero bus ir blogo.
Pasaulis – margas ir nesikartojantis.
Tą karčią pažinimo uogą nekartą dar
Išspjausime su nuoskauda.
Bet viskas keičiasi ir tylą nepakančią
Nustums giedra melodija dienos.
Nukris parudę praradimų pančiai
Ir nebeliks kreivos tos šypsenos.
Nušvis aušra, ramybė ir palaima,
Pražys žiedais viltis ir šiluma,
Pražus tamsa, ir nešvara, ir baimė.
Spindės vien saulė, meilė ir tiesa.
Muzika
Muzika…Tai harmonija saulės šviesos
Kai aplinkui rimtis ir giedra.
Muzika – tai švelnumas Visatos visos
Kai ateina aušros valanda.
Muzika – tai pasaulio ramybės daina ‒
Stebuklinga ir taip laukiama.
Muzika – tai pavasario sapnas svaigus
Paslaptingoj vilty nuostabus.
Muzika – begalinės erdvės atspindys,
Spinduliuojanti ryto rasa.
Muzika – tu viena man palaima esi ‒
Nesibaigianti sielos gaida.
Muzika…
Šviesa ir Meilė ir Tiesa –
Galybė spindinčios Visatos.
Ši dovana dosni duota
Ar mokame priimti ją?
Raudoj, kad sumaišty dienos
Vien kančią, nerimą godos
Ir šios spalvingos šypsenos
Netgi nepastebės veiduos.
Ir nepažįstamuos krantuos
Vis skambančios ieškos gaidos,
Kur‘ neštų laimę nuolatos…
Kad visad ją turi savy –
Net nežinai ir nejauti.
Ir vieniši, be atvangos,
Paklydę, klumpantys varguos
Nemokame pakelt akių –
Aukštai – kur Meilė ir Tiesa
Ir švelniai kviečianti Šviesa…
Saulėtekis
Saulėtekis – toks rausvas, aiškus, grynas,
Nepakartojamas, kas rytą vis kitoks…
Saulėtekis – toks įprastas ir mielas
Kaip duonos riekė rankose mamos.
Saulėtekis – toks amžinas, galingas,
Gyvybės šauksmas, kviečiantis visus.
Jisai nuo lopšio šaukia mus į kelią
Ir audrose mums liepia nepalūžt.
Saulėtekis… Kaip meilė reikalingas,
Kaip žiburys į tolį bekviečiąs.
Jis – amžinas, galingas ir prasmingas.
Kol jis yra, tol ir žmogus gyvens…
Amžinai
Gyvendamas tamsybių apsupty,
Žmogau, būt tvirtas ir drąsus turi,
Nes kiekviena akimirka dienos
Stipria ir šviečiančia viltim tavy gyvuos...
Tik nebijok suklupti ar suklyst.
Svarbiausia – sumaišty toj nepaklyst.
Ir atvira širdim tikėki svajone
Kol Žemė supasi erdvėj žalia –
Tokia gyva, galinga, nuostabi –
Tavam delne – kaip dovana džiugi.
Tokia trapi, bet visgi amžina,
Nes Dievo rankose ji – mylima.
Ir tu – kartu – glėby šiltos šviesos
Kūrėjo kūrinys švelnios ryto rasos,
Kuriam kaip ašara duota skaidri
Spalvinga planeta svajų šaly...
Vaivorykštės varsom patvirtinta seniai,
Kad Žemę šią tu myli ir valdai.
Turi ją saugoti ir puošt savais darbais,
Negriaut harmonijos švarios piktais nagais.
Žalia širdim, žydrų akių šviesa
Tau šypsosi aplink graži gamta –
Kūrėjo dovanota dovanai
Žemelė – mano, tavo, mūsų – amžinai...
Koks rytas švytintis – tiesiog auksinis!
Dosniosios saulės kaitrūs spinduliai
Paglostė šypseną, kuri atgijo
Išgirdus giesmę paukščio kaip kadais.
Tai kas, kad puošia plaukus baltos gijos
Ir kad raukšlelių daug aplink akis,
Ir eisena šiandien šiek tiek pavargus...
Bet paukštis gieda – gera jo klausyt!
Tad veidas švelniai šypsena pražydo.
Ir regisi aplinkui – vėl šviesiau.
Toks rytas švytintis – tiesiog auksinis –
Dar liko laiko džiaugtis ir svajot!
Eilėraštis – tik vienas įkvėpimas
Saulėto ryto – rausvo ir gražaus,
Tartum laukimo ašara nušvitęs
Švelnioj šviesoj padangių gilumos.
Prie žodžio žodis – nuotaikai ir minčiai
Tarsi daina suskamba širdyje –
Tari, dainuoji ir skrendi užmiršus
Kas buvo vakar, šiandien, bus kada…
Ar tu kuri? Ar tik pagauni gaidą
Aukštos stygos Visatos erdvėse?
Gal išgirsti Kūrėjo balso aidą
Ir unisonu atkartoji čia?
Tai – paslaptis. Žinoti jos – nelemta.
Gali tik jaust, nuspėti, užrašyt.
Gali supint eiles, dainas sudėti balsiai,
Nesididžiuot. Tik ,,Ačiū” pasakyt.
Estetas
Vėjas
Susipainiojo
Tarp medžių
Miške
Apakęs
Nuo šerkšno
Baltumo
Pailso
Nurimo
Lai pabūna
Šis grožis
Pamanė
Žingsnis sniege
Rytas – rausvai mėlynas.
Pėdos – gilios, vienišos.
Saulė – geltona sniegena.
Takas – siaurutis bėgantis.
Vakaras – melsvai pilkas.
Kelias – naujai sumintas.
Virš laukų kyla rūkas…
Ir aplink – ramuma.
Sieloj – tokia tyla
Ir švelnumo užuomazga.
Pagalvoji –kam reikia
Garso tyloj.
Jis suardo, sutrikdo
Pasaulio harmoniją.
Ta ramybė – šventa,
Reikalinga labai -
Kuria šventę jinai,
Grožio mirksnį priartina.
Ir jauti – šitiek
Reikia mažai…
Tik kažko – labai savo
Ir labai artimo.
Jaunuolio sodas
Seniai seniai vienoje dykynėje stovėjo kaimas. Tame kaime buvo liūdna gyventi, nes aplinkui neaugo joks žolynėlis, krūmelis ar medelis – žemė buvo labai nederlinga, sausa. Ir kaimo gyventojai susitaikė su savo krašto skurdu ir tokia nykia aplinka. Tik vienas jaunuolis vis kalbėjo kaip gražu būtų pasodinti prie kaimo sodą, kad tas sodas žydėtų ir džiugintų širdis. Kaimiečiai šaipėsi iš tokios jaunuolio svajonės sakydami, kad jų žemėje niekas neaugs. Bet jaunuolis tikėjo, kad gali pakeisti savo kraštą. Ir susiruošė į kelionę, į tolimus kraštus - parsinešti gerų augalų sėklų. Ilgai keliavo jaunuolis, daug laiko kelyje sugaišo, daug kliūčių įveikė kol pasiekė šalį, kurioje viskas žaliavo, vešėjo ir žydėjo. Ateivis dairėsi aplinkui išplėtęs akis ir gėrėjosi gamtos dosnumu. Atkeliavęs į tos šalies sostinę, jaunuolis nuėjo pas karalių, papasakojo jam apie savo skurdų kaimą, apie svajonę – paversti savo kraštą žydinčiu sodu. Karalius įdėmiai klausėsi jaunuolio pasakojimo, stebėjosi jo atkaklumu ir drąsa. Išklausęs liepė tarnams duoti jaunuoliui pačių geriausių augalų sėklų ir palaiminęs išlydėjo į kelią. Atgal į savo kaimą jaunuolis grįžo kaip ant sparnų –kojos pačios atnešė jį į gimtą kraštą. Parėjęs ėmė ruoštis savo didžiajam darbui: išpureno žemę, gausiai ją palaistė, kiekvieną sėklelę palaikė rankoje ir tada pasodino. Kaimo žmonės juokėsi iš tokio jaunuolio užsiėmimo ir netikėjo, kad ta žemė duos derlių. Bet jaunuolis atkakliai kasdieną laistė žemę, kurioje pasodino sėkleles ir meiliai kalbėjo joms ir žemei švelnius žodžius… Ir vieną rytą pamatė išdygusius daigelius, labai apsidžiaugė, nusišypsojo ir paglostė kiekvieną jų.
Tai buvo nuostabu. Ir tada kaimo žmonės patikėjo, kad jų žemė irgi duos derlių, ir jie kartu su jaunuoliu ėmė prižiūrėti daigelius - juos laistyti, kalbinti, džiaugtis jais. Daigeliai augo, stiprėjo, virto medeliais, puošėsi lapeliais ir vieną pavasarį pražydo stebuklingais žiedais… Tas nuostabus sodo žydėjimas svaigino jaunuolį ir kitus kaimiečius, užliejo jų širdis nepaprastu džiaugsmu - žmonės juokėsi, sveikino vieni kitus ir buvo neapsakomai laimingi. Jie pamiršo, kad netikėjo jaunuolio svajone, kad šaipėsi iš jo, pamiršo ir patį jaunuolį… O jaunuolis žiūrėjo į žydintį sodą, į laimingus žmones ir jo sielą užliejo palaimingos ramybės šviesa… Daugiausia gauname tada, kai atiduodame.
Rasos gaiva
Rasos lašelis mažas
Ryte ant mano delno
Nušvyto laumės juostos –
Vaivorykštės – spalvom…
Trapus rasos lašelis
Tarytum saulės aidas,
Spalvingas pievos rūbas
Žėruojančioj aušroj…
Rasos lašeli mielas,
Mažytė ašarėlė
Žemelės sopulingos
Šitoj erdvėj esi.
Trapus rasos lašeli,
Nuprausk žemelę brangią
Ir atgaivink jos veidą
Nubundančia gaiva.
Pavasario gūsis
Pavasario žingsnis ryžtingas -
Lyg vėjas atūžia galingai
Bučiuodamas paukščius, medžius
Ir klodamas kilimą žalią
Bitutei, varlytei, žiogeliui,
Paglostęs snieguolę švelniai,
Žibuoklės akis mėlynai
Savąja palėte nudažęs,
Išbudinęs miegantį ežį,
Upelio sudaužęs ledus,
Pralinksminęs žmones visus -
Kely nepailsęs nei kiek
Žingsniuoja gimtinės takais
Su savo puošniaja skraiste...
Pavasari, būk visad čia!
