Prisimenant vaikystę

                           Gysločio lapas
                           Gali sustabdyt kraują -
                           Tai kas, kad nedaug nusibrozdinta...

                           Kažin, širdies žaizdas
                           Gydo gyslotis?

                           Būtų gerai -
                           Užsidėjai ir nebesopa.   

 

                        Gimtinei

                   Šviesi ir saulėta diena
                   Žalius lapus rasom papuošia.
                   Kaip stebuklinga dovana
                   Mums visos pievų smilgos ošia.
                         Sutviskusi lašais skaidriais
                         Vaivorykštė apjuosia žemę.
                         Ir širdys skleidžiasi žiedais.
                         Margi drugiai svajonę kelia.
                    Virš debesų – aukštai aukštai
                    Akis nustebusias pakelsiu...
                    Stebuklą nuostabų matai –
                    Svaigi gamta apglėbia kraštą.
                        Gimtinės senstanti gryčia
                        Ir sodas žydintis, takelis,
                        Upelio kaspinas vingrus –
                        Vilties neblėstančios kampelis...

                                                    Negailestingi

                                                    Pavasarinė žolė...
                                                    Ji tokia atkakli ir drąsi.
                                                    Bet tokia laikina -
                                                    Nes žmogus   
                                                    Negailestingai ir žiauriai
                                                    Vos pradėjusią augti
                                                    Nupjovė ją.

 

    Snieguolės pražydo.   
   Kelia baltus žiedelius, švyti,
   net širdžiai linksma.
   Regis, balta gėlės galvelė, taip drąsiai
   nutūpusi ant įšalusios žemės,
   nustūmė žiemą  
   ir savo spindesiu pavasarį kviečia.
   Ateik, žaliaaki!

 

  Post factum

Materialistai – nykuma baisi.
Jie įsikibę į pasaulio liūną.
Meldžia vien turtų šiandienos Fortūnos.
Didesnį kąsnį griebti – jų svaja.

Tiki tik tuo, ką gali čiupinėti,
Skaičiuoti, kolekcionuoti ir turėti.
Dvasia ir siela jiems – tik tuščias garsas,
Pasaulis kur‘s anapus – tiktai farsas.

Nenori nieko apie jį žinoti,
Geriau nueina dieną pamiegoti
Pilvus išvertę ir burnas pražioję.
Gyvenimo gale jie serga paranoja...

Nes išsigandę menko būvio šito
Drebėdami ateina kaip banditai
Prie kapo tuščio, kur‘s Viltim alsuoja.
Bet vėlgi... vėpso, netiki, dejuoja
Ir šaukia klykia rauda niekadėjai
Kad turtus savo bus ne tuos sudėję.

 

                                                      Snaigė

                             Nukrinta snaigė – balta, puri
                             Ir ištirpsta ant tavo lūpų,  
                             Ir pavirsta mažu vandens lašeliu,
                             Iš kurių susidaro upės.
                                           Ar beprasmis buvo gyvenimas jos?…
                                           Nors ir trumpas – jis buvo prasmingas,
                                           Nes be šito mažyčio lašelio vandens
                                           Ištroškusio nieks nepagirdys,
                             Nes be šito mažyčio lašelio vandens
                             Pražydusios gėlės nuvystų,
                             Nes be šito mažyčio lašelio vandens
                             Žemė dykuma tuščia pavirstų.
                                           Tai be šito mažyčio lašelio vandens…

 

                                                 Gamta nuliūdo rudeniui atėjus -
                                           Nėra saulutės karščio ir žiedai
                                           Jau nuolankiai nuvyto, nubyrėjo.
                                           Pavargo akys rudeniui atėjus…
                                                         Medžiai pagelto rudeniui atėjus,
                                                         Nutylo giesmės paukščių ir vardai
                                                         Brangių žmonių nutolo, nutrupėjo…
                                                         Apniūko širdys rudeniui atėjus.

 

 

            Baltas
            Akinantis
            Laikas žiemos
            Gaila
            Dabar dažniau
            Pilkas
            Kaip rudenį
            Pavasariai
            Vis tiek
            Svaigiai
            Žali
            Kvepiantys
            Šėlstantys
            Beribiai
            Margos vasaros
            Neišsitenkančios
            Jokiuose krantuose
            Išdykusios
            Viliojančios
            Dūkstančios
            Bet pirmas geltonas lapas
            Palaidos
            Apgaulingą gerumo miražą 

 

           Kelias

Mes einame į Žemę šią ilgai,
Bet tik akimirką čionai tebūnam.
Gal slegia mus naštos sunkios vargai,
Gal džiaugsmo sklidiną mes taurę turim.
Kodėl gi nevienodai duota mums
Patirti džiugesio ir liūdesio minučių?...
Kely gyvenimo, nors vienąsyk
Turi suprasti – jei kančios nebūtų,
Gal kaip plaštakė suktumeis lengvai
Ir negalvotum apie kelio tikslą,
Ir prasmę jo nuneigtumei paikai
Nevertindamas kasdienybės šypsnio...
Todėl žinoti reikia, patikėk,
Kad ašara, nukritusi rasa,
Tikrai nušvis varsom Kūrėjo delnuose.
Kas iškentėta – tas džiaugsmu sugrįš
Ir amžinybės Šviesoje širdis tava paliks...

 

 

Aš nieko nešaukiu iš praeities...
Nebesugrįžta tai, kas dingo amžiams.
Ir neverkiu – ką ašaros padės –
Nebesustos jaunystė, rasom braidžius.

Neaimanuoju liūdesio balsu,
Nekeikiu gan žiauraus savo likimo,
Tiktai tylios ramybės sau linkiu
Šnabždėdama žodžius kaip užkeikimą.

Nesigailiu pralėkusių dienų,
Pilnų ir laimės ir nelaimės gūsių...
Neraudu, nekvatoju, nepykstu,
Nedalinu savos širdies per pusę.

Nesiblaškau tarp ,,buvo“ ir ,,dar bus“...
Esu šiandien ir tuo mirksniu džiaugiuosi.
Aš neverkiu – ką ašaros padės...
Ir nieko nešaukiu iš praeities.

         

                    Viltis

Šiam pasauly viskas pasibaigia,
Viskas dingsta toliuos praeities...
Ta diena, kur‘ buvo vakar niekad
Nesuvirpins sužeistos širdies.

Praeity paliko jaunos svajos –
Tas laukimas – gero ir gražaus...
Vakarykštės nevilties miražuos
Dar supančiota švieselė rytdienos.

Pasibaigusių daugybės mirksnių
Niekada jau nieks nepakartos.
Bet nauja akimirka sumirgus
Žvaigždele į ateitį vilios.

Šypsena skaisti padangių žvakės
Pažadės, kad viskas pasikeis –
Bus erdvu, šviesu, ramu ir visad
Ves liepsnelė degančios širdies.

 

 

        Keistam sapne šiąnakt buvau -
        Tarytum danguje skraidžiau
        Sparnais galingais modama
        Ir saulės pusėn lėkdama…

               Iš sapno rytą pabudau.
               Kur gi sparnai tie? O, dangau…
               Deja, tik žemiška trauka
               Vėl kojas pančioja take.

zolyte