Kaip gerai
Židiny spragsi malkos.
Aš žiūriu į gelsvas
Ir melsvas jų liepsnas…
Tarsi šuo nusivaręs
Iškišti liežuvį galėčiau.
Bet sukandu dantis.
Kaip gerai, kad yra židinys.
Kampe zyzia uodas,
Įstrigęs voratinklin.
...Taip seniai netvarkyti namai ‒
Vis lakstai, vis darbai
Nuo ryto iki vakaro.
Židiny spragsi malkos ‒ puiku.
Neišeisiu šiandien
Iš šio kambario.
Kaip gerai, kad yra židinys
Pakurom atsiranda
Tiek sumaišties ir rūpesčių.
Spragsi malkos...
Gera bus
Bus tylu ir ramu
Tą akimirką trapią,
Kur’ ateina retai
Nejučia...
Sieloj bus taip erdvu
Kaip vasarvidžio naktį ‒
Kai pabeldžia širdin
Paslapčia.
Ta ramybė šviesi ‒
Stebuklingai saulėta,
Sielą ‒ sužeistą skausmo,
Palies.
Gera bus ir graudu
Kaip dainoj negirdėtoj ‒
Vėl pakvies patikėt
Likimu...
Prisimenant vaikystę
Gysločio lapas
Gali sustabdyt kraują -
Tai kas, kad nedaug nusibrozdinta...
Kažin, širdies žaizdas
Gydo gyslotis?
Būtų gerai -
Užsidėjai ir nebesopa.
Gimtinei
Šviesi ir saulėta diena
Žalius lapus rasom papuošia.
Kaip stebuklinga dovana
Mums visos pievų smilgos ošia.
Sutviskusi lašais skaidriais
Vaivorykštė apjuosia žemę.
Ir širdys skleidžiasi žiedais.
Margi drugiai svajonę kelia.
Virš debesų – aukštai aukštai
Akis nustebusias pakelsiu...
Stebuklą nuostabų matai –
Svaigi gamta apglėbia kraštą.
Gimtinės senstanti gryčia
Ir sodas žydintis, takelis,
Upelio kaspinas vingrus –
Vilties neblėstančios kampelis...
Negailestingi
Pavasarinė žolė...
Ji tokia atkakli ir drąsi.
Bet tokia laikina -
Nes žmogus
Negailestingai ir žiauriai
Vos pradėjusią augti
Nupjovė ją.
Snieguolės pražydo.
Kelia baltus žiedelius, švyti,
net širdžiai linksma.
Regis, balta gėlės galvelė, taip drąsiai
nutūpusi ant įšalusios žemės,
nustūmė žiemą
ir savo spindesiu pavasarį kviečia.
Ateik, žaliaaki!
Post factum
Materialistai – nykuma baisi.
Jie įsikibę į pasaulio liūną.
Meldžia vien turtų šiandienos Fortūnos.
Didesnį kąsnį griebti – jų svaja.
Tiki tik tuo, ką gali čiupinėti,
Skaičiuoti, kolekcionuoti ir turėti.
Dvasia ir siela jiems – tik tuščias garsas,
Pasaulis kur‘s anapus – tiktai farsas.
Nenori nieko apie jį žinoti,
Geriau nueina dieną pamiegoti
Pilvus išvertę ir burnas pražioję.
Gyvenimo gale jie serga paranoja...
Nes išsigandę menko būvio šito
Drebėdami ateina kaip banditai
Prie kapo tuščio, kur‘s Viltim alsuoja.
Bet vėlgi... vėpso, netiki, dejuoja
Ir šaukia klykia rauda niekadėjai
Kad turtus savo bus ne tuos sudėję.
Snaigė
Nukrinta snaigė – balta, puri
Ir ištirpsta ant tavo lūpų,
Ir pavirsta mažu vandens lašeliu,
Iš kurių susidaro upės.
Ar beprasmis buvo gyvenimas jos?…
Nors ir trumpas – jis buvo prasmingas,
Nes be šito mažyčio lašelio vandens
Ištroškusio nieks nepagirdys,
Nes be šito mažyčio lašelio vandens
Pražydusios gėlės nuvystų,
Nes be šito mažyčio lašelio vandens
Žemė dykuma tuščia pavirstų.
Tai be šito mažyčio lašelio vandens…
Gamta nuliūdo rudeniui atėjus -
Nėra saulutės karščio ir žiedai
Jau nuolankiai nuvyto, nubyrėjo.
Pavargo akys rudeniui atėjus…
Medžiai pagelto rudeniui atėjus,
Nutylo giesmės paukščių ir vardai
Brangių žmonių nutolo, nutrupėjo…
Apniūko širdys rudeniui atėjus.
Baltas
Akinantis
Laikas žiemos
Gaila
Dabar dažniau
Pilkas
Kaip rudenį
Pavasariai
Vis tiek
Svaigiai
Žali
Kvepiantys
Šėlstantys
Beribiai
Margos vasaros
Neišsitenkančios
Jokiuose krantuose
Išdykusios
Viliojančios
Dūkstančios
Bet pirmas geltonas lapas
Palaidos
Apgaulingą gerumo miražą
Kelias
Mes einame į Žemę šią ilgai,
Bet tik akimirką čionai tebūnam.
Gal slegia mus naštos sunkios vargai,
Gal džiaugsmo sklidiną mes taurę turim.
Kodėl gi nevienodai duota mums
Patirti džiugesio ir liūdesio minučių?...
Kely gyvenimo, nors vienąsyk
Turi suprasti – jei kančios nebūtų,
Gal kaip plaštakė suktumeis lengvai
Ir negalvotum apie kelio tikslą,
Ir prasmę jo nuneigtumei paikai
Nevertindamas kasdienybės šypsnio...
Todėl žinoti reikia, patikėk,
Kad ašara, nukritusi rasa,
Tikrai nušvis varsom Kūrėjo delnuose.
Kas iškentėta – tas džiaugsmu sugrįš
Ir amžinybės Šviesoje širdis tava paliks...
Aš nieko nešaukiu iš praeities...
Nebesugrįžta tai, kas dingo amžiams.
Ir neverkiu – ką ašaros padės –
Nebesustos jaunystė, rasom braidžius.
Neaimanuoju liūdesio balsu,
Nekeikiu gan žiauraus savo likimo,
Tiktai tylios ramybės sau linkiu
Šnabždėdama žodžius kaip užkeikimą.
Nesigailiu pralėkusių dienų,
Pilnų ir laimės ir nelaimės gūsių...
Neraudu, nekvatoju, nepykstu,
Nedalinu savos širdies per pusę.
Nesiblaškau tarp ,,buvo“ ir ,,dar bus“...
Esu šiandien ir tuo mirksniu džiaugiuosi.
Aš neverkiu – ką ašaros padės...
Ir nieko nešaukiu iš praeities.
Viltis
Šiam pasauly viskas pasibaigia,
Viskas dingsta toliuos praeities...
Ta diena, kur‘ buvo vakar niekad
Nesuvirpins sužeistos širdies.
Praeity paliko jaunos svajos –
Tas laukimas – gero ir gražaus...
Vakarykštės nevilties miražuos
Dar supančiota švieselė rytdienos.
Pasibaigusių daugybės mirksnių
Niekada jau nieks nepakartos.
Bet nauja akimirka sumirgus
Žvaigždele į ateitį vilios.
Šypsena skaisti padangių žvakės
Pažadės, kad viskas pasikeis –
Bus erdvu, šviesu, ramu ir visad
Ves liepsnelė degančios širdies.
Keistam sapne šiąnakt buvau -
Tarytum danguje skraidžiau
Sparnais galingais modama
Ir saulės pusėn lėkdama…
Iš sapno rytą pabudau.
Kur gi sparnai tie? O, dangau…
Deja, tik žemiška trauka
Vėl kojas pančioja take.
